pastipėlis

pastìpėlis, -ė smob. (1) Ss, Gs 1. nudvėsęs gyvulys: Kurs padvėsė, tas pastìpėlis, t. y. puolena J. Peslys – tai toks lupikas, kurs mėgsta lupti pastipėlį Blv. ║ NdŽ menk. numirėlis. 2. liesas žmogus, sudžiūvėlis: Ko tu nieko nevalgai, pastìpėli tu! Skr. 3. NdŽ sustiręs, nelankstus žmogus. 4. Jnš keik. pašėlęs, padūkęs žmogus: A ne pastìpėliai, ką tatai padirbę! KlvrŽ.